Klaidžiojau savo mintyse ir supratau - nieko nebus, reikia jas išrašyti.
Atrodo, galvoje milijonai minčių. Prisėdu, giliai įkvėpiu, užsimerkiu. Juoda. Ir tiesiog nesuprantu ar tai visos tos mintys subėgusios krūvon sudaro pačią tamsiausią bedugnę, ar tai tuštuma? Rašyti sunku. Minčių daug, bet ne konkrečių žodžių jom išreikšti. Visur tik kartojas tas pats žodis.
Kas mes esame? Kaulai, kraujas, visas organizmas? O gal visi šie išvardinti dalykai nesame mes? Gal tai tik namai. Namai, kurie skirti mūsų sieloms. Bet kaip tai painu: kažkas neapčiuopiamo, sudarantis visą mūsų esybę, pats galingiausias visa ko ginklas gyvena tokioje trapioje dežutėje. Bet juk viskas aplink mus yra tarsi dėžutės. Taip, žinau, tai skamba kaip pažeminimas. Bet taip nėra. Nei viena mus supanti dežute neturi savyje tiek galios, kiek turime mes. Mūsų buveinės yra ypatingos, pačios gražiausios. Juk neveltui sielos pasirinko būtent ten įsikurti. Užgimti, gyventi ir mirti.
Kalbant apie mus. Apie sielos mus. Ar daug pasaulyje žmonių, kurie jaučiasi savimi? Man būtų išties įdomu paimt nors vieną man gerai pažįstama žmogų ir nuo jo nulupti visus sluoksnius. Visas jo girdėtas diskusijas, visus matytus filmus, visus išgyvenimus - viską. Kuom jis tuomet būtų? Kuom aš tuomet būčiau?
No comments:
Post a Comment