Menas.
Itin plati sąvoka, nemanot? Tikriausiai, kad ne. Daugeliui tai telpa į rėmus, kurie tiesiog rėkte rėkia, jog menas - visa, ko mes nesuprantame. Tai kažkokie neaiškūs dalykai, dažniausiai sunkiai apibūdinami. Tai - nežinia. Bet gal dėl to kai kurie iš jūsų jo ir kratosi, vadindami vienu dideliu nesusipratimu? Juk normalu, kad žmogus bijo. Bijo nežinios. Bijo kažko, kas yra už jo suvokimo ribų. Ir ne visi bando tai pakeisti. Geriau toliau renkasi tūnoti savo tamsioje oloje, kurioje mintys ir kūnas surakinami, o kiekvienas saulės spindulėlis tiesiog siejasi su kažko naikinimu. Žinau, juk sakytumėt saulė - nuostabus dalykas, ji juk šildo, bet dežutės, sielų buveinės, apsigyvenusios tamsioje oloje to dar nežino. Jom saulė - dar neatrastas dalykas. Lygiai taip pat ir menas. Žmogus bijo bandyti jį suprasti, nes tai jam kažkas neatrasta.
Na o man menas - visa, kas mane supa, kas man leidžia egzistuoti.
Mintys. Niekad iki galo nesuprastas reiškinys. Tai juk kažkas magiško, tarsi kiekvienas iš  mūsų būtų sukūręs savą nuosavą pasaulį. Mintys mum leidžia pasijausti galingiems lygiai kaip ir silpniem. Bet ta paini, neapčiuopiama raizgalynė ir sudaro tokius vingius, kuriuos, jei tik būtų įmanoma, perteikus ant balto lapo popieriaus, gautume nepaprastą šedevrą.
Jausmai, buvimas žmogum. Taip, tai man irgi yra menas. Ne visi dar atradę gyvenimo paslaptį, kuri paaiškina, kaip neprarasti žmogiškumo. Deja, daugelis nuo to jau yra nutolę per begalybę kilometrų. Tai išties nuostabu, kaip vienas žmogus, viena siela, vienas išleistas garsas gali pakeisti mūsų dieną, pakeisti mūsų naktis į bemiegias. Džiaugtis, liūdėti, pergyventi, didžiuotis - visa tai yra gyvenimas ir suvokti visa tai - savotiškas menas.

Xerelle